Apželdinimas. Naujos vejos įrengimas ir priežiūra. Terminai: Vejoms dirvą galima ruošti iš rudens arba pavasarį. Iš rudens geriau ruošti tada, kai yra susidariusi sena velėna ir reikia ją užarti ar sufrezuoti. Šiuo atveju žolių kerai per rudenį – pavasarį supus. Geriau jei juos prieš tai būsite nupurškę herbicidais. Taip pat tinkamiau yra iš rudens paskleisti naujai užvežtą juodžemį – kad iki pavasarinės sėjos tinkamai susigulėtų.
Iš rudens su nuolydžiais išlyginta žemė greičiau pavasarį pradžius, netelkšos balos. Pavasarinį dirvos ruošimą pradedame kai žemė pakankamai išdžiūna, nes priešingu atveju galite sugadinti jos struktūrą. Sėti galima pradėti, kai dirva kelių centimetrų gylyje įšyla iki + 7 – 8 °C. Tai paprastai nutinka antrą gegužės dekadą. Sėti rekomenduojama iki rugsėjo pradžios, iš bėdos ir šiek tiek vėliau. Svarbu kad iki atšalimo spėtų susiformuoti bent trys – keturi kiekvieno žolių kero lapeliai. Todėl vėluojant su terminais geriau sėti atsparesnes ir greitai dygstančias žolių rūšis, pavyzdžiui mišinius sudarytus daugumoje iš raudonųjų eraičinų veislių.
Drenažas: Dirvą drenuoti reikia atsižvelgiant į sklypo nuolydžius ir jos struktūrą. Paprastai šlampa žemutinės sklypo dalys, patvoriai, lygūs be nuolydžio plotai su sunkiu podirviu. Tokiu atveju geriausiai padės seklus 30 – 50 cm gylyje išvedžiotas drenažas. Jei papildomai po viršutiniu juodžemio sluoksniu įrengsite 7 – 10 cm drenažinį rupaus smėlio ar žvyro pasluoksnį, tai veja po bet kurio lietaus greitai pradžius. Todėl lygesniuose plotuose su mažais nuolydžiais drenažą geriau daryti visame plote, o sklypuose su aiškiu nuolydžiu gali pakakti įrengti drenažo linijas jų apatinėse dalyse. Patogiausia išvedžioti drenažą prieš užvežant galutinį juodžemio sluoksnį. Nes viena iš gražios vejos sąlygų yra vienodas bent apie 10 cm storio viršutinis juodžemio sluoksnis.
Dirvos paruošimas. Dirvos paruošimas vejų įrengimui susideda iš:
1) piktžolių naikinimo. Tai atliekama mechaniniu būdu perkasant ir išrenkant žolių šaknis arba galima naikinti tam skirtais herbicidais jų aktyvaus augimo metu;
2) šiukšlių, akmenų, grumstų išrinkimo iš viršutinio dirvožemio sluoksnio. Taip pat galima daryti rankiniu būdu arba atitinkamais įrengimais;
3) dirvos paviršiaus struktūros pagerinimo. Normaliai dirvai tik supurenamas jos paviršius. Lengvom smėlingom dirvom pagerinti įmaišoma organinių medžiagų: žemutinių durpių, komposto bei molingos žemės. Sunkios dirvos gali būti palengvintos įmaišant rupaus smėlio, komposto, perpuvusių durpių ar žievių, kompostuotų pjuvenų.
Jei statant namą derlingas dirvos paviršius buvo sustumtas į krūvas, tai galite jį naudoti kaip viršutinį sluoksnį būsimos vejos sėjimui. Per tuos statybų eigos metus ar keletą metų dauguma žolių šaknų šiose krūvose bus sunykę. Patartina prieš skleidžiant juodžemį iš krūvų sunaikinti ant jų augusias piktžoles. Jei šio viršutinio sluoksnio susidaro bent 15 – 20 cm, tai po juo galite supilti kad ir prastesnės kokybės, tačiau pageidautina laidžios struktūros grunto pasluoksnį. Jei sklypo gruntas yra žvyringas ar laidaus neturtingo smėlio, galite apatinio sluoksnio supylimui panaudoti vidutinio sunkumo priemolį su organinio substrato priemaiša. Skleisdami sunkesnės struktūros podirvio gruntą stenkitės iš jo suformuoti reikalingus nuolydžius – tada greičiau pasiskirstys perteklingas paviršinis vanduo. Dirvos paviršių galite lyginti akėčiomis, krautuvo kaušu, traktoriaus priekiniu peiliu. Galutinis žemės paviršiaus lyginimas paprastai atliekamas rankiniu būdu: grėbliais, lentomis, prie virvių pririštu velkamu sunkiu skersiniu ar kopėčiomis. Didesniuose plotuose galima panaudoti dirvos lyginimo įrenginius, montuojamus prie mažų traktorių ar krautuvų.
Jei supylėte storesnį nei 10 – 15 cm dirvos viršutinį sluoksnį, rekomenduojama leisti jam suslūgti bent mėnesį ar du. Per tą laiką išdygs dauguma arčiau dirvos paviršiaus esančių žolių sėklų. Tada galėsite prieš sėją jas sunaikinti. Kad išlygintoje dirvoje greičiau išdygtų piktžolės, galima ją patręšti azotinėmis trąšomis, papildomai laistyti. Reikia atminti, kad purškiami herbicidai kelias savaites gali šiek tiek neigiamai veikti ir naujai dygstančių vejos žolių vystymąsi. Todėl stenkitės naudoti minimalius būtinus chemijos kiekius.
Trąšos: Prieš sėją rekomenduojama sureguliuoti tinkamą dirvos pH rodiklį pridedant išskaičiuotą kalkinių medžiagų kiekį. Vejų žolėms tinkamas 6 – 6,5 pH rodiklis. Jei nedarote agrocheminių tyrimų, galite vienam arui įterpti apie 6 – 8 kg dolomitmilčių ar kreidos, gesintų kalkių. Labai svarbu praturtinti dirvą ir mineralinėmis trąšomis. Jų kiekis išskaičiuojamas pagal veikliąsias medžiagas taip, kad į 1 arą tektų 600 g azoto, 800 g fosforo oksido ir 600 g kalio oksido. Jei naudosite nurodytų proporcijų sudėties kompleksines trąšas, tai vidutiniškai jų reikės 4 – 5 kg arui. Jei naudosite atskiras monotrąšas, tai fosforo ir kalio trąšas galite išberti ir įterpti iš rudens, o azotines - naudokite prieš sėją, nes jos greitai išsiplauna laistant. Labai gerai pasiteisina prailginto veikimo trąšos, tik jų kaina gana aukšta.
Sėklų mišiniai: Geriausi vejų sėklų mišiniai yra tie, kurie atitinka konkrečios vietos dirvos sudėtį, drėgnumą ir apšvietimo sąlygas. Taip pat turite atsižvelgti į vejos priežiūros ir eksploatacijos intensyvumą. Buitinėms vejoms gerai tinka mišiniai sudaryti iš pievinės miglės ir raudonųjų eraičinų veislių. Jei dirva pakankamai drėgna ar yra laistymo sistema, tai didesnę dalį gali sudaryti pievinė miglė (Poa pratensis). Tokia veja bus atspari trypimui, ją galima trumpiau šienauti. Sausesnėse laidesnėse dirvose, taip pat kur menkesnis apšviestumas geriau, kad didesnę mišinio procentinę dalį sudarytų raudonųjų eraičinų veislės (Festuca rubra). Dažnai į mišinius dedama ir daugiamečių svidrių (Lolium perenne), nes jos labai greitai sudygsta ir vystosi. Jos nėra labai ilgaamžės mūsų klimate, todėl geriau kad jų mišinyje būtų ne daugiau kaip 15 – 30 % bendro kiekio. Kitos žolių rūšys naudojamos siekiant pagerinti vejos prisitaikymą prie specifinių sąlygų.
Norėdami turėti atsparią ir ekologišką veją, kurios galima netręšti, rinkitės mišinius su taip vadinamu mikrodobiliuku. Tai vadinamos ekovejos, nes jų sudėtyje esantys ankštiniai augalai ant savo šaknų kaupia azoto atsargas ir taip pamaitina kartu augančias varpines žoles. Dobilas greitai plečiasi pažeme, todėl veja atspari mechaniniams pažeidimams, sausroms.
Normaliam vejos tankumui ir vystymuisi pakanka apie 2,5 – 3 kg vejų sėklų mišinio arui. Tai galioja esant aukštam sėklų daigumui bei sudarant tinkamas dygimui sąlygas. Jei numatomos prastos dygimo sąlygos: sumažėjęs sėklų daigumas, numatomos sausros be galimybės palaistyti, galimas plutos susidarymas dirvos paviršiuje, nenumatytas papildomas tręšimas, tai sėklų normą reikėtų atitinkamai padidinti, vidutiniškai 30 – 40 %. Mažesnė sėklų norma taikoma parkinėms, pakelių vejoms. Per tankiai sudygusių vejų tankumą galima sureguliuoti jas giliau vertikuliuojant (vertikaliai supjaustant) atitinkamu įrengimu. Taip pat šis įrenginys padės ir papildomam sėklų įsėjimui į jau susiformavusią nekokybišką veją.
Ruloninė veja: Jei veją reikalinga įrengti greitai, tai aišku tinkamesnis variantas bus užaugintos ruloninės vejos klojimas. Kelis arus vejos darbininkų brigada išklos per vieną darbo dieną ir vaizdas bus kaip po dviejų – trijų mėnesių pasėjus veją. Tai dažnai daroma rudenį nespėjant su sėjimo terminais bei šlaitų, sklypų su didesnių nuolydžiu apželdinimui. Ruloninė veja gana sunki, todėl kainuoja ne tik pati velėna, bet ir jos transportavimas, dirvos paruošimo bei paklojimo darbai. Šiuo atveju sutaupomas laikas, vanduo, dalis trąšų, įrengimo klaidų ar gamtos stichijos padarinių taisymo išlaidos. Todėl kartais klojant ruloninę veją galima ir sutaupyti.
Tačiau įrenginėjant didesnius plotus dėl didelių pradinių investicijų paprastai pasirenkamas vejos įrengimas sėjant. Taip pat sėjamos parkinės, sodo vejos, nes joms nekeliami aukšti kokybės reikalavimai. Priežiūra po sėjos. Pasėjus sėklas būtina jas įterpti grėbliuku ar kitu įrenginiu į 0,5 – 1,5 cm gylį. Po to rekomenduojama užsėtą plotą suvoluoti sunkiu 100 – 120 kg volu. Jei norite maksimalaus sudygimo tolygumo, pasėtas sėklas įterpkite ir užmulčiuokite padengdami jas 1,5 – 2 cm sijoto durpingo komposto ar juodžemio sluoksneliu, kurį taip pat užvoluokite. Šis plonas organinis sluoksnis papildomai saugo dirvos drėgmę ir skatina tolygų sėklų dygimą.
Dygstančią veją svarbu laiku ir tinkamai pirmą kartą nušienauti. Pirmą kartą reikia pjauti veją, kai naujoji žolė pasiekia 8 – 9 cm aukštį. Pjaunama iki 5 – 6 cm aukščio. Jaunai žolei rekomenduojamas šis šiek tiek didesnis ūgis, nes tada ji greičiau vystysis, mažiau reaguos į sausras. Po 3 – 4 šienavimų galite pereiti į standartinį 3,5 – 4,5 cm vejos pjovimo aukštį. Žemiau galima pjauti tik grynas miglines vejas (apie 2,5 -3,5 cm), nes kitos varpinės žolės gali pradėti nykti nuo per žemo pjovimo aukščio. Vienu pjovimu rekomenduojama kirpti ne daugiau viršutinį trečdalį žolės aukščio, kad žolės nestresuotų. Jei užleidote savo pievelę, tai pjaukite ją per kelis kartus su keleto dienų tarpais. Pirmas pjovimas atliekamas sausą dieną kai žolė be rasos. Jei vejos dirva puri, dieną prieš pjaunant rekomenduojame ją suvoluoti nesunkiu 40 – 50 kg volu. Pjaukite žoliapjove su aštriu pjovimo peiliu. Jei žolė labai gležna rekomenduojame pjauti dalgiu ar vejapjove su rotaciniu pjovimo būgnu. Nupjautą jauną veją rekomenduojama patręšti kompleksinėm trąšom su didesniu azoto kiekiu arba bet kokiom azotinėm trąšom. Amonio salietros reikėtų apie 1,5 – 2,5 kg arui. Tai paskatina žolių vystymąsi ir susivėrimą. Vėliau tręšiama atitinkamos sudėties trąšomis kas keturi – penki pjovimai. Negalima tręšti azotinėm trąšom rudenį, nes intensyviai auganti žolė sunkiai žiemos. Jauną veją pirmais bei antrais metais vėlų rudenį galima nupurkšti fungicidais apsaugai nuo grybinių ligų: snieginio pelėsio, puvinių. Dėl fungicidų rūšies teiraukitės ūkinių ar sodo prekių parduotuvėse. Taip pat svarbu nepalikti per aukštos žolės žiemai, nes tada žymiai padidėja iššutimo ir grybinių ligų pavojus. Kartais veją gali tekti šienauti (aišku rečiau nei vasarą) net iki Kalėdų, jei oras pakankamai šiltas.
Arvydas Rutkauskas, dendrologas, želdynų ekspertas
