Interviu su Vilniaus Jeruzalės Darbo rinkos mokymo centro direktoriumi bei LVS prezidiumo nariu Mindaugu Černiumi.
Gerb. Mindaugai, gal pradėkim mūsų interviu nuo abėcėlės. Esu tikras, kad daugelis transportininkų vargu ar žino, kuo iš principo skiriasi, tarkim, vairuotojų mokymas profesinėse mokyklose nuo darbo rinkos mokymo centruose? Juk abejas mokyklas baigę moksleiviai gauna analogiškus diplomus, suteikiančius teisę dirbti, pavyzdžiui, tolimųjų reisų vairuotojais. Tad kuo šias mokymo įstaigas baigę žmonės skiriasi, kurį kandidatą Jūs, būdamas vežėju, mieliau pasirinktumėt?
Kaip teisininkai pasakytų, aš tokioje situacijoje būčiau suinteresuotas asmuo, tad mano atsakymą derėtų vertinti kritiškai. Bet vis tiek pasakysiu: žinoma, rinkčiausi parengtą mūsų centre. Ir ne todėl, kad kitur jis būtų prasčiau parengtas. Priežastis visai kita: pas mus ateina žmonės jau įgiję gyvenimiškos patirties, neretai ir gana skaudžios. Jie dažniausiai jau būna sukūrę šeimas, turi vaikų, tad rečiau linkę į rizikingus eksperimentus. Taip, darbas su jais kartais gali būti komplikuotas, nes jie dažnai turi savo tvirtą nuomonę, kuri visai nebūtinai sutaps su vadovo ar kolegų. Tačiau ramus ir dalykiškas bendravimas su jais dažniausiai atsiperka ir jūs turėsite puikų darbuotoją. O žmogus po profesinės mokyklos, kaip psichologai sako, baltas lapas. Jeigu pasiseks, tame lape gali atsirasti labai gražūs įrašai. Bet gali ir nepasisekti, tada kartais kyla problemų ir su teisėsauga, ir su įvairiomis finansinėmis institucijomis.
Bet, kaip suprantu, profesinis specialistų parengimas yra panašaus lygio?
Skirtumų, žinoma, gali būti, tačiau šios mokyklos iš esmės skiriasi ne tuo: profesinėse mokyklose jaunuoliai gauna ir bendrojo lavinimo pagrindus, o mes teikiame jiems naujos profesijos žinias bei darbo įgūdžius. Pabrėžiu – naujos profesijos, nes mūsų kontingentą daugiausia sudaro žmonės arba nepatenkinti anksčiau įgytąja, arba netekę darbo dėl šiais laikais greitai besikeičiančių technologijų. Tad, ko gero, pagrįstai manome, kad bendrojo lavinimo pagrindus jie jau gavo kažkur anksčiau, tuo tarpu mūsų uždavinys – išmokyti juos naujos darbo rinkai labiau reikalingos profesijos. Todėl mūsų centruose ir mokoma tik to, ko jiems netrukus prireiks gyvenime, kad galėtų kuo greičiau užsidirbti duonos kąsnį sau ir savo šeimai.
O kiek tokių centrų yra Lietuvoje ir, svarbiausia, ar pakanka norinčių juose mokytis?
Tokie centrai yra penki: du Vilniuje, po vieną Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Yra dar ir keletas privačių mokymo centrų, kurie dirba pagal tas pačias programas. Manoma, kad jų kol kas pakanka. Ar pakaks ateityje kol kas sunku pasakyti, tačiau manyčiau, jog poreikis tik didės, nes moksleivių profesinio orientavimo reikalai Lietuvoje ilgą laiką buvo ir, deja, tebėra palikti savieigai. Taigi mums tenka taisyti nelabai vykusių sprendimų pasekmes. Norinčių mokytis kol kas pakanka, tačiau, žinoma, galėtų būti ir daugiau: mūsų turimos galimybės leistų be problemų jų priimti 10-15 proc. daugiau. Šiuo metu mūsų centre šešiose kryptyse (transportas, darbų sauga, suvirinimas, statyba, mechanizacija, energetika) naujas profesija įgauna, nelygu metai, 5-5,5 tūkstančių žmonių.
Tiek daug?! Jei po tiek moksleivių yra ir kituose centruose, tai per visą Lietuvą jų susidaro vos ne 30 tūkstančių žmonių! Sunku ir įsivaizduoti: Telšių dydžio miestas kasmet keičia profesiją! Gal aš klystu, tačiau man atrodo, kad profesijos keitimas turėtų būti gana skausmingas procesas. Juk tai sudaužytos jaunystės laikų svajonės ir viltys, o kai kam gal ir sulaužyti likimai. O gal šiais laikais viskas daug paprasčiau: pagyvenai kažkiek – ir išsiskyrei, pasirinkai ne tą profesiją – be didelių problemų gausi kitą...
Matyt, pirmiausia reikėtų susitaikyti su mintimi, kad permainos šiuolaikiniame gyvenime tokios sparčios, kad su jomis nespėja ne tik jaunuoliai, besirenkantys profesiją, bet ir švietimo politikai bei jos vykdytojai. Tos permainos ir nulemia, kad vienos specialybės miršta natūralia mirtimi, kitos šiaip ne taip vegetuoja, bet jų dienos taip pat suskaičiuotos arba jos iš esmės turės keistis. O liūto dalį permainų įneša IT technologijos, padariusi milžinišką revoliuciją mūsų gyvenime. Beje, būtent jos dėka civilizuotame pasaulyje senokai pamirštos viltys, kad su viena profesija nugyvensi visą gyvenimą. Neišvengiamai tai laukia ir mūsų.
Prisipažinsiu, nežinau ar tai gerai, ar vis dėlto nelabai. Man labiau patiko laikai, kai žmogus turėjo vieną specialybę ir joje tapdavo aukščiausio lygio profesionalu, sakyčiau, menininku visai nesvarbu kuriame darbe – staliaus, šaltkalvio ar bitininko. Greita profesijų kaita nuasmenina darbą ir konvejerinė dvasia įsigali visur, netgi mene.
Tada man belieka pacituoti Maironį: „Nebeužtvenksi upės bėgimo...“
Iš tikrųjų... Tad gal grįžkim prie jūsų „studentų“. Lietuva ir visa Europa nuolat verkia, kad trūksta vairuotojų. Sunkvežimiai vos ne kasdien gaminami vis geresni, patogesni, saugesni ir gal dar dešimtį žodžių galima būtų parinkti su šia priesaga. O nėra kas juos vairuoja! Lietuviai veržiasi į Vakarus, jų vietą užima rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, moldavai – naujas tautų kraustymasis? Ar pakeitus dabartinę vairuotojų atlyginimų tvarką situacija pasikeistų?
Nesu vežėjas ir gerai neišmanau tų problemų, bet akivaizdu, kad verslas ieško daugiau galimybių pritraukti kvalifikuotus vairuotojus ...
Tačiau esate Lietuvos vežėjų sąjungos prezidiumo narys, jūsų moksleiviai atlieka praktiką vežėjų įmonėse...
Visa tai tiesa, tačiau to per maža, kad galėtum detaliai išmanyti problemą, kuri vežėjus kamuoja jau daugybę metų. Kiek atsimenu, vairuotojų trūkdavo ir tais laikais, kai daugiau kaip prieš porą dešimtmečių atėjau į šią mokyklą. Taip aš mintyse vadinu šį centrą, nes per 60 jo darbo metų daugybę kartų buvo keistas ir jo statusas, ir pavadinimas, ir pavaldumas, bet iš esmės čia visada buvo mokykla. Profesijos ir gyvenimo mokykla net tada, kai ji buvo vadinama kombinatu. Taigi vairuotojų trūko visada, trūks jų dar ilgai ir ateityje. Viltys, kad juos kada nors pakeis savaeigiai automobiliai, žinoma gražios, tačiau smarkiai per ankstyvos: keliuose buvo, yra ir bus daugybė neprognozuojamų situacijų, kurių nenumatys jokios programos. Dar labiau vairuotojų truks ir todėl, kad šioje profesijoje vyksta esminės permainos.
Nauja technika vis labiau nedera su senaisiais vairuotojų įpročiais?
Tai tik viena iš problemų, beje, nesunkiai išsprendžiama vairuotojų kursais, kurių dabar gausiai siūlo patys gamintojai, ir atlyginimų sistemos pokyčiais, kuriuose vairuotojui atlyginama už sutaupytus degalus. Esminius pokyčius matau darbo pobūdyje. Anksčiau vairuotojui visiškai pakako mokėti važiuoti. Dažniausia jo užduotis buvo – taške A paimti krovinį ir nugabenti jį į tašką B. Viskas. Beveik viskas, nes reikėjo dar parašo ir antspaudo, patvirtinančių, kad krovinys atvyko laiku ir tinkamos formos. Tie laikai baigia nueiti į užmarštį. Vairuotojui dažnai reikia ir papildomų kompetencijų susijusių su pavojingų medžiagų vežimu, krovinių pakrovimu ir tvirtinimu, o kartais šiandien vairuotojas tarsi ta Barbė-devyndarbė: šalia jo profesijos dabar vis dažniau atsiranda dar vienas žodis, nusakantis gretutinę profesiją – kranininkas, betonvežio (miškovežio, pienovežio, krautuvo ir t. t. operatorius), ekskavatorininkas ir dar daugybė gretutinių profesijų. Tai jau beveik akivaizdu statybų sektoriuje, žemės ūkyje, vis dažniau tokios subendrintos profesijos atsiranda ir gamyboje, nes technikos gamintojai vis daugiau siūlo įvairiausių mechanizmų, įkurdintų ant sunkvežimių važiuoklių. Taigi vis daugiau sunkvežimių vairuotojų tampa operatoriais. Darbo rinkos mokymo centrai dabar pergyvena, galima sakyti, šios profesijos modernizacijos bumą.
Tad logiška išvada būtų – vežėjai, duoną pelnantys krovinių gabenimu tolimaisiais reisais, liks ant ledo? Juk didžią dalį jūsų parengtų vairuotojų perims gamybininkai ir įdarbins juos operatoriais.
Ant ledo jie niekad nebuvo ir nebus, tačiau problemų, žinoma, atsiras daugiau ir jas reikės spręsti. Mes dažnai pasakome, net pernelyg apie tai negalvodami, kad tolimųjų reisų vairuotojas kaip ir jūreivis – tai ne profesija, o gyvenimo būdas. Vieniems jis tinka, kiti iš tokio darbo pabėga po kelių metų ar mėnesių. Tad visai vežėjų bendruomenei anksčiau ar vėliau teks pagalvoti apie ne kosmetines, o kardinalias permainas, kurios į šią profesiją padėtų privilioti kuo daugiau jaunų žmonių. Ir svarbiausia, kad jie liktų ištikimi šiai tikrai nelengvai profesijai.
Didesni atlyginimai?
Ne piniguose laimė, sako senolių išmintis, ir ją patvirtina užsienio bendrovių praktika. Vairuotojų ir ten trūksta, vadinasi kasti teks giliau. Bet tai jau vežėjų rūpestis, o mūsų duona – parengti kuo geresnius vairuotojus. Vežėjų garbei turiu pasakyti, kad pastaraisiais metais jie mums gerokai talkina. Mes visi pagaliau supratom, kad teorija – sausa šaka, kad profesijos neišmoksi vien tik sėdėdamas mokyklos suole ir stebėdamas kaip kažkas kažką daro. Algoritmas paprastas – nori išmokti, turi dirbti. Todėl mes ypač dėkingi UAB „Simatra“ vadovams, suteikiantiems progą ne tik pamatyti, kaip dirba transporto įmonė, bet ir patiems dalyvauti jos kasdienėje veikloje. Dar viena mus pasiekusi puiki žinia – ši įmonė rengia mums dovaną – ištisą autotraukinį, kuriuo mūsų moksleiviai galės mokytis vairuotojo darbo subtilybių. Tad nebijau, kad vežėjai liks, kaip Jūs sakote, ant ledo. Gyvenime visada buvo ir bus žmonių, kurie nenustygsta vienoje vietoje, kuriems reikia platesnių horizontų, tik svarbu, kad jais būtų tinkamai pasirūpinta.
O vis dėlto kiek tarp jūsų moksleivių vienu metu mokosi transportininkų?
Kažkada patys susidomėję suskaičiavome savo „viščiukus“: beveik pusė mūsų moksleivių vienaip ar kitaip yra susiję su transportu, nepaisant to, kuriame sektoriuje jie yra „prirašyti“. Kadangi kasdien mūsų centrą lanko 500-600 mokinių, tad apie 250-300 jų bus transportininkai, tik vieni jų yra, kaip mes vadiname, horizontalūs, kiti – vertikalūs, t. y. įvairių kėlimo įrengimų operatoriai. Bet jie šiais laikais beveik automatiškai turi būti ir vairuotojai, tad maždaug tokiu kiekiu mūsų centro dėka padaugėja ir profesionalių vairuotojų.
Tačiau baltarusius ir ukrainiečius talkon esame priversti kviestis...
Taip, tikrovė, deja, yra tokia, tačiau sprendimo keliai yra jau ne mokytojų, o transporto politikų ir vežėjų rankose.
Ką gi, bandysime šnekinti ir juos, o Jums – dėkui už pokalbį.
